Rezgu Pinkles ir Porcelianas - Tinklaraštis

LRT "Labas rytas" reportažas

Fri, 26 Feb 2021 18:39:00 +0000

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000094072/triju-tukstanciu-metu-risimo-technika-ivaldziusi-kauniete-deimante-potrauki-makrame-pynimui-issiugde-del-neisigyto-sviestuvo?fbclid=IwAR2emtEDFb-cnVdWyBod8p9fgboTrKy92qcOWVUYyUIA2DBg6K9xxRpdzLI

Ir trumpa pamokėlė:

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000094207/puoskime-savo-aplinka-patys-nesudetingai-pasigaminkite-makrame-dekoracija?fbclid=IwAR3XuHS13BD9HsWCAYiFkoAhR4z8ihqYuPeAVIGXu0Fy1I_iwQdFpyPWNr4

"Svajonių pašto" įgyvendinimas 2019 m. EBRU studija, Kaunas 2022

Fri, 26 Feb 2021 18:35:00 +0000

Projektą apžiūrėti galite šiose nuorodose:

https://www.visikaipvienas.eu/projektai/svajoniu-pastas-zaliakalnyje-l-visi-kaip-vienas-iniciatyvos/

https://www.facebook.com/FluxusLabas/videos/301101214191810/

DELFI straipsnis. Jaunos Kauno verslininkės dėka lietuviškos virvės vis labiau apraizgo pasaulį

Fri, 26 Feb 2021 18:23:00 +0000

Jaunos Kauno verslininkės dėka lietuviškos virvės vis labiau apraizgo pasaulį

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/verslo-poziuris/pagaminta-lietuvoje/jaunos-kauno-verslininkes-deka-lietuviskos-virves-vis-labiau-apraizgo-pasauli.d?id=86513061&fbclid=IwAR0VV9JvQu05iqlOun-u6cZzIaDBbKjIRHvtXdWoDfivKtNmHWUux4XZETs

Kad visiems būtų šventės

Thu, 29 Oct 2020 20:27:00 +0000

Jau ilgai brendo ir pribrendo minčių srautas apie Lietuvos kūrėjų dabartinę situaciją. Labai sunkus ir kartu labai kupinas galimybių metas. Bauginantis nežinia, bet brandinantis ir keičiantis sąmonę (tikiuosi).

  Norisi atkreipti dėmesį, padiskutuoti, viltis ir lūkesčius išsisakyti ir susitelkti.

  Bandau sudėlioti žodžius, kad neskambėtų kaip lėkštas marketinginis pokštas, bet iš tiesų išgirstumėt tą žinią, kad dabar laikas, kai galime atsisukti į savus kūrėjus, kuriems dabar taip reikia kad juos išgirstų.

  Šiais metais Kalėdinių mugių nebus, galim vienaip ar kitaip svarstyti, galbūt sukurpsime kokią internetinę platformą arba kaip kūrėjai surėmę pečius vis dažniau dalinsimės kitų kūrėjų darbais ir puslapiais, bet faktas tas, kad jau žmonių ir pinigų srauto, kas dažnam menininkui yra gerų švenčių garanto- nebus.

  Žinau kaip visiems (ir man pačiai) norisi visada pačiupinėti perkamus dalykus, kaip norisi susitikti akis į akį su kūrėju ir pažvelgti į akių gylius. Bet šiais metais teks tyrinėti tuos gylius internetinėje plotmėje ir duok dieve, kad kūrėjai būtų gražiai susitvarkę socialinius tinklus. 

  Bet vienaip ar kitaip, tai viena didžiausių progų šiais metais parodyti pilietiškumą, norą paremti savus, o ne kiniečių pigius fabrikus, pirkti iš savų menininkų, kurių per karštus liejasi ir tokių gerų, kad tikrai kiekvienas atras sau, savo draugams ir šeimoms tinkančių, patinkančių.

  Visada smagiau pirkti ne tik daiktą, bet ir istoriją slypinčią už jo. Ar žinote kiek tyrimų ir patyrimų kūrinių pavidalu yra sukurta Lietuvoje? Be galo ir be krašto.

  Taigi šiais metais pirkite iš savų, taip šventišką džiaugsmą atnešite ne tik gaunantiems dovanas, bet ir juos kuriantiems.

Jūsų pinkles rezganti,

Deimantė

Kaip kabo Vėlykos

Sun, 21 Apr 2019 05:46:00 +0000

Kiekvienais metais suku galvą kaip šventėms pritaikyti namus. Padaryti jaukius, atspindinčius šventę, bet ne per daug perkrautus ar įkyrius.

  Šiais metais begalvodama kaip ne tik dažyti kiaušinius, o beje tai irgi nuostabus procesas, už kurio tautinio paveldo puoselėjimą tariu didelį ačiū Kamilė Tunaitytė, bet ir kaip juos sudėti ne į šakelėmis apkaišiotą dubenį ar pintą krepšelį su kiškučiu pašonėje. Panorėjau, kad šiais metais margučiai taptų laisvi, geriau matomi ir apžiūrimi.

  Nuo rankdarbių namai tampa šiltesni, skoningai pateikti gali tapti namų akcentu ar kasdieniniu akių džiaugsmu.

  Nepamirškime pasveikinti giminių, kaimynų ir draugų.

  Su švente, mielieji, iš dūšios linkiu.

Kaip vadinuosi aš. Pavadinimas

Tue, 17 Apr 2018 11:19:00 +0000

  Kilo keli klausimai, kilo ir keli prunkštelėjimai ar kiti įspūdžiai išgirdus pavadinimą “Rezgu pinkles”. Iš tiesų šis pavadinimas neturi kažkokios stebuklingos, užburiančios istorijos. Manau tik nors šiek tiek daugiau supratus mane, daugiau suprasite ir pavadinimą.

  Nusprendus pradėti savo veiklą važiavome su vyru iki Klaipėdos, iškilo klausimas kaip čia reiks tas virves pavadinti. Kilo minčių šuorai, mąstėme kas gi čia su virvėm siejasi. Kaip ir logiškas sprendimas būtų suteikti tarptautinį prieskonį ir parinkti pavadinimą anglų kalba, tačiau kažkaip šturmuojant mintis kliuvo daugiau nei vieną reikšmę turintis “Rezgu pinkles” pakeliui į Žemaitiją pasidarė aišku, kad ir kirčiuoti labiau žemaitiškai reikia, nes kažkaip autentiškiau ir gražiau. Ir kad ir kiek vyras bandė įtikinti kažkaip angliškai pasivadinti menus, tačiau, tie keli žodžiai taip ant liežuvio gerai laikėsi, taip susižavėjusi buvau, kad nusprendžiau, jei užsieniečiai norės, tai ir taip mylės.

  Iš tiesų tos kelios reikšmės patraukė mane labiausiai. Pati save laikau pakankamai eklektišku žmogumi, kuriame telpa tikrai daugiau nei kelios prasmės, ne visos jos geros, ne visos jos blogos, tačiau tikrai manau, kad tas diversiškumas yra savotiškai žavus, ir kas be ko šiek tiek ciniškas ir linksmas. Ir manau visa tai telpa būtent šiame pavadinime. Gal vis dar šiek tiek keista, kai žmonės krizena išgirdę, kaip vadiniesi, toks savotiškas nepilnavertiškumas kužda, kad gal iš tavęs, o ne su tavim, bet žinot, noriu juoktis su jumis, toks savotiškas ir savęs ugdymas, nesusireikšminimo, noro ir atvirumo.

  Taigi tai dar vienas nors ir trumpas atvirumo lapukas jums. Labai norėčiau sulaukti siūlymų , pasiūlymų apie temas, kurias galim pagvildenti. Nes rašyti man patinka (dažnai daugiau nei šnekėti), o jei tai patinka ir Jums galima būtų paatvirauti ir daugiau bei dažniau :)

Makrame kas tai? Šiek tiek istorijos

Tue, 27 Feb 2018 16:53:00 +0000

  Manoma, kad makrame technika pradėta naudoti arabų šalyse 13-ojo amžiaus audėjų. Šie amatininkai savo nuaustus kūrinius užbaigtavo šia pynimo techniką užbaigdami austus gaminius, tokius, kaip rankšluosčiai, šydai ar skaros. Ispaniškas žodis macramé kildinamas iš arabiškojo migramah (مقرمة), kuris manoma, kad reiškia “dryžuotas rankšluostis”, “dekoruoti kraštai” ar “puošnus šydas.” Po maurų užkariavimo, ši meno forma atkeliavo į Ispaniją, tuomet į Italiją ir taip toliau su ja susipažino visa Europa. Ši technika Anglijoje pristatyta 17-ame amžiuje Marijos II dvare, šio amato, pati karalienė vėliau mokiusi savo rūmų damas.

  Jūreiviai turėdami daug laisvo laiko plaukiodami taip pat perimė šį meną, prisišvartavus uoste juos parduodami taip išplatino šį amatą visame pasayje, net ir tokiose šalyse kaip Kinija ir Naujasis pasaulis. Devynioliktojo amžiaus britų ir amerikiečių jūreiviai gamindavo hamakus ir diržus naudodami makrame techniką. Jie procesą vadindavo “kvadratiniu mazgu” pagal tai kokį dažniausiai mazgą naudodavo. 

  Makrame labiausiai išpopuliarėjo Viktorijos valdymo laikotarpiu. Buvo išleista knyga Sylvia’s Book of Macramé Lace(1882), viena populiariausių, kuri mokė skaitytojus “gaminti prabangius užbaigimus tamsiems ir spalvotiems kostiumams, naudojamiems tiek namuose, tiek ir sodo vakarėliuose, prie jūros ar puotose – pasakiškos puošmenos panaudojamos namų ūkyje ir baltiniams…” Daugelis tų laikų gyventojų tiesiog dievino šią meno formą. Makrame buvo naudojama gaminti užtiesalus stalams, lovoms ir užuolaidas. 

 Nors makrame populiarumas buvo išblėsęs jis vėl sužibėjo 1970-iais, gaminant meną, kabinamą ant sienų, gėlių laikiklius, rūbus ir kitus buityje naudojamus gaminius. 

Ir nors po šitiek laiko šis amatas vėl buvo prislopintas, jis ir vėl grįžta. Šiek tiek sumodernėjęs, šiek tiek pakitęs ir pritaikytas mūsų poreikiams, bet tie patys pagrindai išlikę nuo pat 13- ojo amžiaus. Šiais laikais makrame dažniau naudojama papuošalams, interjero detalėms ir kitiems akį džiuginantiems gaminiams. Tačiau šiais susvetimėjusiais ir šaltais laikais taip malonu turėti rankų darbo, istorija dvelkiantį, širdį džiuginantį gaminį.

Kaip pradėjau Regzti Pinkles? Šiek tiek daugiau manęs

Tue, 27 Feb 2018 16:42:00 +0000

 Taip jau būna, kad vieną dieną supranti, kad dabartinis tavo gyvenimas tavęs netenkina, nors viskas atrodo šaunu, šeima, draugai, darbas ir namai. Viskas kaip ir patenkinamai gerai, bet kažko širdį suspaudžia pagalvojus ką su savimi darai, kažkaip kiekvieną dieną atsikeli kaip robotukas, darbe išbūni “snooze” rėžime, susipakuoji ir galvoji va grįžus namo tai kažką nuveiksiu. Bet nenuveiki... Nes visą dieną gyvenant ne savame kailyje labai sunku į jį įlįsti ir būnant savoje erdvėje. Ir tada galvoji, kad gali sau puikiai būt pats sau šeimininkas, negi tą menkutį minimumą taip sunku šiais laikais uždirbti savo rankomis, o toliau jau kaip bus taip, darbą visada surasi, tačiau reikia idėjos...  

  Ir tada vyras tau nenuperka lempos.

   Ateini žmogus į parduotuvę su savo beveik minimalia alga ir žiūri, kad daugiau nei pusę jos turi padėti ant lempos. Aš gal ir padėčiau, nes gi labai graži. Bet vyras trenkia kojele ir sako ne. Ir tada gi žmogus pradedi galvot, kaip čia apeiti sistemą, gal čia pro tėvų rūsį prasisukti, bet gi dar mada neatsisuko reikiamu kampu. Gal kokią naudotą susirasti, bet nieko gero nerandi. Ir tada atsiverti visagalį internetą ir įvedi “DIY lamp” ir jūs nepatikėtumėt ko ten gali rasti. Ir pradedi atlikinėti tyrimą.

   Visą gyvenimą mane labai traukia prie interjero dizaino, vis pastebiu, patyrinėju ir kai išeina pasimokinu. Ir štai gi atėjo visame kame natūralumas. Paprastas, šiltas ir gražus. Ir vieną dieną atvažiavo giminės iš Aleksandrijos ir sako pažiūrėkit kokių virvių gražių gaminam. Ir tu paimi tą žiauriai sunkią špūlę, su užrašu “Žemaičių virvės”, ir pačiupini... Džiugu. Tada pačiupini antrą kartą. Ir tada pradedi galvoti, kaip man čia viską ir visus ja apdengti, kad galėčiau gyventi gražiame medvilnės pasaulėlyje. Ir tada vėl atsiverti visagalį internetą ir tada paieškos langelyje įrašai jau “DIY lamp from rope” ir tada atsiveria pasaulis, tada susikuri ne vieną ir ne dvi lentas “Pinterest’e”.

   Ir vieną vakarą grįžti namo jau kelintą mėnesį prisižadėjusi sau imtis veiksmų, bet gi draugai į svečius užsukę, kaip čia dabar ką nors darysi. Ir tada kažkas nutrūksta viduje, atsineši prie draugų tą milžinišką špūlę, ilgiausią elektros laidą kokį turi (neaplenkiant vyro rankų sujunginėjant elektrą), prisiverdi arbatos kibirais, įsijungi Spidermen’ą ir pradedi. Ir padarai. Ir dar ir draugai baisiai neliūdi, nors ir sėdi ne prie stalo, o ant žemės. Šuniukui irgi linksma, biški siūlus pagainioja, kaip tikras katinas, kuris viduje iš tikrųjų yra. Ir pasikabini lempą, ir draugai dar ir nufotografuoja ir pagiria. Ir tu šypsaisi. Šypsaisi kaip jau pakankamai senai nesišypsojai. Jauti kaip kažkoks mažas gipso gabaliukas nuo tavo kaukės nubyra.

  Ir tada vėl eini į darbą ir jauti kaip kiekvieną dieną tau vėl tas gipsas klijuosi prie veido. Ir tada viena kolegė, nieko blogo nenorėdama, pakalbėjus apie knygas, sako “O gal tau čia ne vieta?”, suniurnėjus “Galbūt.”, viduje atsakymas tiesiog rėkte rėkia. Grįžti namo ir sakai vyrui, žinai manau reikia mesti darbą ir daryt kažką. Sako ką. Nagi tiksliai nežinau, bet pinti būtų labai smagu. Pagalvoji, pasidėlioji ir jisai sako, žinai, manau būsi dėl to laimingesnė (praeitais metais turėjau juodų dienų), ir žinai tikrai sakau manau, kad būsiu. Pakalbi su tėvais ir tada pasaulėlis sugriūva, grįžti biški paverki, kad palaikymo nesutikai. Ir tada nuvažiuoji antrą kartą ir nebeklausi, o sakai kaip bus. Ir padarai.

  Nueini pas direktorę, kuri puikiai tave supranta, nors nepasakai nei pusės kiek viduj jautei, ir viskas. Ir laisvė. Ir toliai. Ir miškai. Ir jau vėl nebežinai.

  Bet biški pamedituoji. Biški jogos padarai. Biški su arkliais pabendrauji. Ir pasakai sau, kad gali. Ir įtiki tuo. Pasako ir keli draugai. Na gerai meluoju, ne keli. Turiu tikrai puikių draugų. Ir tada pradedi.

  Pradedi ir nepasiseka. Sėdi tris dienas mugėje ir neparduodi nei vieno daikto. Nei vieno, nors mėnesiui pasiruošimo praleidai dienas ir naktis. Velnioniškai skaudu. Atsivežu į mugę šunį, susirandu draugų (gyvūnus ledlaužiais pokalbio vadinti galėtum) ir prasėdžiu, praskaitau, praliūdžiu, grįžus namo paverkiu ir keliauju toliau. Tada paskutinę dieną viską apmąstau ir prisirašau du lapus minčių, idėjų ir planų. Ir tada tikiuosi, kad per šventes niekas nepaklaus kaip man sekėsi, bet paklausia. Ir atsakau ir žinot po dešimto karto pasakius, jau nebe gėda. Žinot retam kada pasiseka iš kart. Bet nepasiduosiu.

  Ir darai toliau. Galvoji plačiau. Ir po trijų mėnesių parduodi pirmą gaminį. Žinot nuostabu. Patiki. Patiki, kad gali. Kad reikia įdėti dar daugiau savęs, jėgų, domėtis, dėtis ir judėti. Bet galiu. Nes nebenoriu gipso kaukės lipdyti, nebegaliu.

  Tai taip atrodo daugiau manęs. Netik rankom, bet ir žodžiais bandau nupinti virves. Labai ačiū, jei yra tokių kurie perskaitė iki galo. Galvojau parašyt trumputę linksmą istoriją. Bet pati nelabai noriu tikėti visom plastikinėm marketingo taisyklėm. Noriu tikėti žmogišku ryšiu. Ir tikiuosi, kad tai pavyks parodyti šiuo kūrybiniu keliu. Ir velnias, tikiuosi leisit man nebegrįžt į tai kuo netikiu, ir leisit jums duoti bent šiek tiek to, kuo gyvenu.

Jūsų,

Deimantė Meilutė-Ganusauskienė 