Taip jau būna, kad vieną dieną supranti, kad dabartinis tavo gyvenimas tavęs netenkina, nors viskas atrodo šaunu, šeima, draugai, darbas ir namai. Viskas kaip ir patenkinamai gerai, bet kažko širdį suspaudžia pagalvojus ką su savimi darai, kažkaip kiekvieną dieną atsikeli kaip robotukas, darbe išbūni “snooze” rėžime, susipakuoji ir galvoji va grįžus namo tai kažką nuveiksiu. Bet nenuveiki... Nes visą dieną gyvenant ne savame kailyje labai sunku į jį įlįsti ir būnant savoje erdvėje. Ir tada galvoji, kad gali sau puikiai būt pats sau šeimininkas, negi tą menkutį minimumą taip sunku šiais laikais uždirbti savo rankomis, o toliau jau kaip bus taip, darbą visada surasi, tačiau reikia idėjos...

Ir tada vyras tau nenuperka lempos.

Ateini žmogus į parduotuvę su savo beveik minimalia alga ir žiūri, kad daugiau nei pusę jos turi padėti ant lempos. Aš gal ir padėčiau, nes gi labai graži. Bet vyras trenkia kojele ir sako ne. Ir tada gi žmogus pradedi galvot, kaip čia apeiti sistemą, gal čia pro tėvų rūsį prasisukti, bet gi dar mada neatsisuko reikiamu kampu. Gal kokią naudotą susirasti, bet nieko gero nerandi. Ir tada atsiverti visagalį internetą ir įvedi “DIY lamp” ir jūs nepatikėtumėt ko ten gali rasti. Ir pradedi atlikinėti tyrimą.

Visą gyvenimą mane labai traukia prie interjero dizaino, vis pastebiu, patyrinėju ir kai išeina pasimokinu. Ir štai gi atėjo visame kame natūralumas. Paprastas, šiltas ir gražus. Ir vieną dieną atvažiavo giminės iš Aleksandrijos ir sako pažiūrėkit kokių virvių gražių gaminam. Ir tu paimi tą žiauriai sunkią špūlę, su užrašu “Žemaičių virvės”, ir pačiupini... Džiugu. Tada pačiupini antrą kartą. Ir tada pradedi galvoti, kaip man čia viską ir visus ja apdengti, kad galėčiau gyventi gražiame medvilnės pasaulėlyje. Ir tada vėl atsiverti visagalį internetą ir tada paieškos langelyje įrašai jau “DIY lamp from rope” ir tada atsiveria pasaulis, tada susikuri ne vieną ir ne dvi lentas “Pinterest’e”.

Ir vieną vakarą grįžti namo jau kelintą mėnesį prisižadėjusi sau imtis veiksmų, bet gi draugai į svečius užsukę, kaip čia dabar ką nors darysi. Ir tada kažkas nutrūksta viduje, atsineši prie draugų tą milžinišką špūlę, ilgiausią elektros laidą kokį turi (neaplenkiant vyro rankų sujunginėjant elektrą), prisiverdi arbatos kibirais, įsijungi Spidermen’ą ir pradedi. Ir padarai. Ir dar ir draugai baisiai neliūdi, nors ir sėdi ne prie stalo, o ant žemės. Šuniukui irgi linksma, biški siūlus pagainioja, kaip tikras katinas, kuris viduje iš tikrųjų yra. Ir pasikabini lempą, ir draugai dar ir nufotografuoja ir pagiria. Ir tu šypsaisi. Šypsaisi kaip jau pakankamai senai nesišypsojai. Jauti kaip kažkoks mažas gipso gabaliukas nuo tavo kaukės nubyra.

Ir tada vėl eini į darbą ir jauti kaip kiekvieną dieną tau vėl tas gipsas klijuosi prie veido. Ir tada viena kolegė, nieko blogo nenorėdama, pakalbėjus apie knygas, sako “O gal tau čia ne vieta?”, suniurnėjus “Galbūt.”, viduje atsakymas tiesiog rėkte rėkia. Grįžti namo ir sakai vyrui, žinai manau reikia mesti darbą ir daryt kažką. Sako ką. Nagi tiksliai nežinau, bet pinti būtų labai smagu. Pagalvoji, pasidėlioji ir jisai sako, žinai, manau būsi dėl to laimingesnė (praeitais metais turėjau juodų dienų), ir žinai tikrai sakau manau, kad būsiu. Pakalbi su tėvais ir tada pasaulėlis sugriūva, grįžti biški paverki, kad palaikymo nesutikai. Ir tada nuvažiuoji antrą kartą ir nebeklausi, o sakai kaip bus. Ir padarai.

Nueini pas direktorę, kuri puikiai tave supranta, nors nepasakai nei pusės kiek viduj jautei, ir viskas. Ir laisvė. Ir toliai. Ir miškai. Ir jau vėl nebežinai.

Bet biški pamedituoji. Biški jogos padarai. Biški su arkliais pabendrauji. Ir pasakai sau, kad gali. Ir įtiki tuo. Pasako ir keli draugai. Na gerai meluoju, ne keli. Turiu tikrai puikių draugų. Ir tada pradedi.

Pradedi ir nepasiseka. Sėdi tris dienas mugėje ir neparduodi nei vieno daikto. Nei vieno, nors mėnesiui pasiruošimo praleidai dienas ir naktis. Velnioniškai skaudu. Atsivežu į mugę šunį, susirandu draugų (gyvūnus ledlaužiais pokalbio vadinti galėtum) ir prasėdžiu, praskaitau, praliūdžiu, grįžus namo paverkiu ir keliauju toliau. Tada paskutinę dieną viską apmąstau ir prisirašau du lapus minčių, idėjų ir planų. Ir tada tikiuosi, kad per šventes niekas nepaklaus kaip man sekėsi, bet paklausia. Ir atsakau ir žinot po dešimto karto pasakius, jau nebe gėda. Žinot retam kada pasiseka iš kart. Bet nepasiduosiu.

Ir darai toliau. Galvoji plačiau. Ir po trijų mėnesių parduodi pirmą gaminį. Žinot nuostabu. Patiki. Patiki, kad gali. Kad reikia įdėti dar daugiau savęs, jėgų, domėtis, dėtis ir judėti. Bet galiu. Nes nebenoriu gipso kaukės lipdyti, nebegaliu.

Jūsų,

Deimantė Meilutė-Ganusauskienė