Manoma, kad makrame technika pradėta naudoti arabų šalyse 13-ojo amžiaus audėjų. Šie amatininkai savo nuaustus kūrinius užbaigtavo šia pynimo techniką užbaigdami austus gaminius, tokius, kaip rankšluosčiai, šydai ar skaros. Ispaniškas žodis macramé kildinamas iš arabiškojo migramah (مقرمة), kuris manoma, kad reiškia “dryžuotas rankšluostis”, “dekoruoti kraštai” ar “puošnus šydas.” Po maurų užkariavimo, ši meno forma atkeliavo į Ispaniją, tuomet į Italiją ir taip toliau su ja susipažino visa Europa. Ši technika Anglijoje pristatyta 17-ame amžiuje Marijos II dvare, šio amato, pati karalienė vėliau mokiusi savo rūmų damas.

Makrame labiausiai išpopuliarėjo Viktorijos valdymo laikotarpiu. Buvo išleista knyga Sylvia’s Book of Macramé Lace(1882), viena populiariausių, kuri mokė skaitytojus “gaminti prabangius užbaigimus tamsiems ir spalvotiems kostiumams, naudojamiems tiek namuose, tiek ir sodo vakarėliuose, prie jūros ar puotose – pasakiškos puošmenos panaudojamos namų ūkyje ir baltiniams…” Daugelis tų laikų gyventojų tiesiog dievino šią meno formą. Makrame buvo naudojama gaminti užtiesalus stalams, lovoms ir užuolaidas.

Nors makrame populiarumas buvo išblėsęs jis vėl sužibėjo 1970-iais, gaminant meną, kabinamą ant sienų, gėlių laikiklius, rūbus ir kitus buityje naudojamus gaminius.

Ir nors po šitiek laiko šis amatas vėl buvo prislopintas, jis ir vėl grįžta. Šiek tiek sumodernėjęs, šiek tiek pakitęs ir pritaikytas mūsų poreikiams, bet tie patys pagrindai išlikę nuo pat 13- ojo amžiaus. Šiais laikais makrame dažniau naudojama papuošalams, interjero detalėms ir kitiems akį džiuginantiems gaminiams. Tačiau šiais susvetimėjusiais ir šaltais laikais taip malonu turėti rankų darbo, istorija dvelkiantį, širdį džiuginantį gaminį.